Description
Kėdainių Akademijoje sklando įdomi legenda. Nuo 1924 iki 1940 m. Akademijos miestelyje, dabartiniame Žemdirbystės institute, buvo įsikūrusi Žemės ūkio akademija, kurioje buvo ruošiami būsimi agronomai, dirbo agronomijos mokslininkai. Šalia mokslo ir žinių pastato buvo ir tebėra Dotnuvos dvaras su aplink jį telkšančiu tvenkiniu. Dvaro teritorijoje netoli tvenkinio buvo ir tebėra gražus parkas, apsodintas iš viso pasaulio suvežta augmenija. Šios augmenijos ir dabar dar yra išlikusios. Tad parkas ir dabar yra lankomas, bet ir anuomet jis traukdavo žmones pasivaikščioti, pasibūti – buvo pamėgtas ir gyventojų, ir studentų, ir kaimo pijokų.
Žemės ūkio akademijoje apie 1935 – 1939 metus joje dirbo toks Ūselis, kuris be agronominio išsilavinimo dar buvo ir mėgėjas ichtiologas. Ūselis, šiaip būdamas gan geru agronomu, buvo kone pamišęs dėl žuvų. Kartą jis iš tolimų kraštų sugebėjo atgabenti šamą ir paleido jį dvaro tvenkinyje. Šamas per kelis metus užaugo labai didelis, bet ir labai bailus – mėgdavo įsirausti kuo giliau į dumblą, drovėdavosi žmonių, pasirodydavo tik Ūseliui jį kalbinant.
Vieną kartą du kaimo žymūs girtuokliai tempė į parką medinę statinaitę naminio alaus, norėdami smagiai pasėdėti parke ir į studentes pažiopsoti. Ėjo jie per tvenkinio tiltelį, ant kurio, kaip tyčia, tuo metu stovėjo Ūselis ir kalbino savo šamą. Šamas staiga išniro ir pasirodė visu gražumu – su dideliais žabtais ir ilgais ūsais. Jį pamatę pijokai tiek išsigando jo baisumo, kad net alaus statinė iškrito, sudužo ir visas alus nugarmėjo ant šamo žabtų ir ūsų užtekėjo. Aišku, pijokai pasileido bėgti, o Ūselis rėkti.
Šamą, akivaizdu, alaus skonis nustebino. Jis pradėjo rodytis žmonėms jau ir be Ūselio – laukė prie tiltelio, kada dar beeis su naminio alaus statinaite.
